Programa T4

A. Hitlerio įsakymas pradėti programą T4, datuojamas 1939 m. rugsėjo 1 d.

Programa „T4“ (vok. Aktion T4) – nacistinės Vokietijos priverstinės eutanazijos programa, skirta masiniam fiziškai ir psichiškai neįgalių asmenų žudymui. Pradėta 1939 m. Adolfo Hitlerio įsakymu, ir nors oficialiai nutraukta 1941 m. (suintensyvėjus Holokaustui), žudymas slapta tęsėsi iki pat karo Europoje pabaigos. Programą vykdė Nacionalsocialistų partijos sukarinta organizacija SS.

Programa buvo grindžiama nacizmo požiūriu į vadinamąją rasinę higieną (Rassenhygiene) ir eugeniką. Naciai tikėjo arijų rasės pranašumu ir siekė atsikratyti „genetiškai menkesniais“ arba „našta visuomenei“. Tai atitiko jų tikslą sukurti „gryną“ ir sveiką Vokietijos visuomenę. Programa skirta visiems, kurių „gyvybė neverta gyvenimo“ (lebensunwertes Leben): fizinę ar psichikos negalią turintys ir nepagydomai sergantys, pagyvenę asmenys. Įtakos turėjo ir ekonominiai veiksniai – naciai žmones vertino pagal jų darbo našumą, todėl nevisaverčiai asmenys buvo „varginanti našta“ ir „beverčiai valgytojai“.

Programos aukomis tapo 275–300 tūkst. žmonių.

Kontekstas ir programos kilmė

XX a. pradžioje „paveldimų ydų“ (kartais ir paveldimą „antisocialų“ elgesį) turinčių asmenų sterilizacija buvo gerbiama medicinos sritis. Kanada, Danija, Šveicarija ir Jungtinės Amerikos Valstijos priėmė priverstinės sterilizacijos įstatymų. 3 dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad Vokietija buvo viena iš valstybių, ypač nenoriai svarsčiusi sterilizacijos įstatymus. A. Hitleris knygoje „Mano kova“ (1924) teigė, kad vieną dieną rasinė higiena „taps didesniu žygdarbiu nei pergalingiausi mūsų dabartinės buržuazinės eros karai“.

1933 m. liepą priimtas „Paveldimų ligų turinčių palikuonių gimimo prevencijos įstatymas“ numatė privalomą asmenų, sergančių „paveldimomis ligomis“ (pvz., šizofrenija, epilepsija, Hantingtono chorėja ar „imbecilumu“), sterilizaciją. Sterilizacija taip pat įteisinta lėtiniam alkoholizmui ir kitoms socialinio nukrypimo formoms. Įstatymą vykdė Vilhelmo Friko vadovaujama Vidaus reikalų ministerija, pasitelkdama specialius „Paveldimosios sveikatos teismus“ (Erbgesundheitsgerichte), kurie tikrino slaugos namų, beprotnamių, kalėjimų, senelių globos namų ir specialiųjų mokyklų gyventojus, kad atrinktų sterilizuotinus asmenis. Skaičiuojama, kad vykdant įstatymą 1933–1939 m. sterilizuota 360 000 žmonių.

Rasinės higienos ir eugenikos politiką bei mokslinių tyrimų darbotvarkę propagavo vokiečių psichiatras Emilis Krepelinas. Šveicarų psichiatras Oigenas Bloileris, savo veikale „Psichiatrijos vadovėlis“ (Lehrbuch der Psychiatrie, 1916) teigęs, kad „psichiniai ir fiziniai luošiai“ sukelia rasinę degradaciją, pasisakė už šizofrenija diagnozuotų (ar į ją „linkusių“) asmenų eugeninę sterilizaciją:

Labiau apsunkinti žmonės neturėtų daugintis… Jei nieko nedarysime, tik leisime psichiniams ir fiziniams luošiams daugintis, o sveiki žmonės turės riboti savo vaikų skaičių, nes reikės daug pastangų kitų išlaikymui, jei natūrali atranka bus apskritai slopinama, tai nesiimant naujų priemonių mūsų rasė greitai sunyks.

— Eugen Bleuler, Psichiatrijos vadovėlis, 1916 m.

Tarp Nacionalsocialistų partijos valdininkų idėja įtraukti į programą žmones su fizine negalia turėjo būti išreikšta atsargiai, nes propagandos ministrui Jozefui Gebelsui buvo deformuota dešinė koja. 1937 m. dėl spartaus ginklavimosi Vokietijoje susidarė didelis darbo jėgos trūkumas, todėl kiekvienas, galintis dirbti, laikytas „naudingu“ ir atleistas nuo įstatymo – sterilizacijos mastas sumažėjo. Pavadinimas „Aktion T4“ sugalvotas po karo – tuo metu Vokietijoje vartoti terminai eutanazija (Euthanasie) ir „gailestinga mirtis“ (Gnadentod). Programa „T4“ kilo iš Nacionalsocialistų partijos „rasinės higienos“ (Rassenhygiene) teorijos: tikėta, kad vokiečių tauta turi būti išvalyta nuo rasinių priešų, įskaitant visus psichiatrijos ligoninėse gydomus asmenis ir žmones su paprasta fizine negalia. Siekdami išsiaiškinti, ar šizofrenija sergantys pacientai pagydomi, psichiatrai naudojo naujus insulino šoko gydymo metodus.

Įgyvendinimas

NSDAP reichsleiteris, programos „T4“ vadovas Filipas Bouleris (kairėje) ir A. Hitlerio asmeninis gydytojas, programos organizatorius Karlas Brantas (dešinėje).

A. Hitlerio asmeninis gydytojas Karlas Brantas ir reichskanceliarijos vadovas Hansas Lamersas po karo liudijo, kad A. Hitleris jiems dar 1933 m. (kai priimtas sterilizacijos įstatymas) teigė pritariantis nepagydomų ligonių žudymui, tačiau suvokė, kad visuomenės to nepalaikys. 1935 m. A. Hitleris Reicho sveikatos tarnybos vadovui pareiškė, kad šis klausimas negali būti sprendžiamas taikos metu: „Tokia problema galėtų būti sklandžiau ir lengviau išspręsta karo metu“. Jis rašė, kad tokiu atveju ketina „radikaliai išspręsti“ psichiatrijos ligoninių problemą.

1938 m. pabaigoje programa pradėta „bandomuoju“ atveju. A. Hitleris nurodė K. Brantui įvertinti dviejų tėvų prašymą jų aklo naujagimio sūnaus, turinčio fizinę ir raidos negalią, eutanazijai. 1939 m. liepą kūdikis nužudytas. K. Brantui nurodyta taip pat elgtis su visais panašiais atvejais.

1939 m. rugpjūtį, praėjus kelioms savaitėms po berniuko mirties, įkurtas komitetas, skirtas registruoti sergančius vaikus ar naujagimius, kurie pripažinti „defektyviais“. 1939 m. pradėtas slaptas kūdikių žudymas suintensyvėjo prasidėjus karui. Iki 1941 m. nužudyta daugiau kaip 5000 vaikų. A. Hitleris pritarė asmenų, kurių „gyvybė neverta gyvenimo“ (lebensunwertes Leben), žudymui.

1939 m. A. Hitleris, prieš išleisdamas „eutanazijos dekretą“, konferencijoje su Reicho sveikatos tarnybos vadovu, Vidaus reikalų ministerijos Sanitarinės tarnybos valstybės sekretoriumi Leonardu Končiu ir H. Lamersu pateikė pavyzdžius apie psichikos ligonius, kurie, jo teigimu, galėjo būti „guldomi tik ant pjuvenų ar smėlio“, nes „nuolat išsiteršdavo“ ir „dėdavosi išmatas sau į burną“. Pasak nacių vadovybės, ši problema karo metu tapo ypač aktuali.

1939 m. po vokiečių invazijos į Lenkiją Miuncheno valstybinės ligoninės vadovas teigė: „Man nepakeliamai sunku, kad mūsų geriausi, žydintys jaunuoliai turi aukoti savo gyvybes fronte, jog silpnapročiai ir asocialūs elementai galėtų saugiai gyventi“. Jis pasisakė už žudymą palaipsniui mažinant maisto kiekį, nes tai esą gailestingiau nei nuodingos injekcijos.

Vokietijos eugenikos judėjimas kraštutinę atšaką turėjo dar prieš naciams atėjus į valdžią. Jau 1920 m. psichiatras Alfredas Hochė ir teisininkas Karlas Bindingas siūlė žudyti žmones, kurių gyvybės „nevertos gyvenimo“. Darvinizmą jie aiškino kaip pateisinimą reikalauti „naudingų“ genų ir išnaikinti „žalingus“. JAV psichiatras Robertas Liftonas rašė: „Buvo teigiama, kad geriausi jauni vyrai žuvo kare, dėl to tauta neteko geriausių genų. Tuo tarpu tų, kurie nekariavo (blogiausi genai), genai laisvai plito, pagreitindami biologinį ir kultūrinį išsigimimą“. Eugenikos propagavimas Vokietijoje pagreitį įgavo po 1930 m., kai ekonominė krizė panaudota kaip dingstis sumažinti finansavimą valstybinėms psichiatrijos ligoninėms, sukuriant skurdą ir perpildymą.

Daugelis Vokietijos eugenikos šalininkų buvo nacionalistai ir antisemitai, kurie entuziastingai palaikė nacių režimą. Dauguma jų paskirti į pareigas Sveikatos ministerijoje ir mokslinių tyrimų institutuose. Jų idėjas pamažu perėmė dauguma Vokietijos medicinos profesijos atstovų, iš kurios netrukus pašalinti žydų ir komunistų gydytojai. 4 dešimtmetyje Nacionalsocialistų partija vykdė eutanazijos propagavimo kampaniją. Nacionalsocialistinė rasės ir politikos tarnyba (NSRPA) išleido skrajučių, plakatų ir trumpametražių filmų: kino teatruose vokiečiams buvo rodoma, kiek kainuoja išlaikyti ligonines nepagydomai sergantiems ir psichikos ligoniams. Tarp šių filmų buvo „Palikimas“ (Das Erbe, 1935), „Praeities aukos“ (Opfer der Vergangenheit, 1937), iškilmingai pristatytas Berlyne ir rodytas visuose Vokietijos kino teatruose, ir „Aš kaltinu“ (Ich klage an, 1941), pastatytas pagal Helmuto Ungerio, „vaikų eutanazijos“ konsultanto, romaną.

Šaltiniai

• Longerich, P. (2010). Holocaust: The Nazi Persecution and Murder of the Jews. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-280436-5.
• Browning, Christopher (2005). The Origins of the Final Solution: The Evolution of Nazi Jewish Policy, September 1939 – March 1942. Arrow. ISBN 978-0-8032-5979-9.
• Proctor, Robert N. (1988). Racial Hygiene: Medicine under the Nazis. Cambridge, MA: Harvard College. ISBN 978-0-674-74578-0 – per „Archive Foundation“.
• Hansen, Randall; King, Desmond S. (2013). Sterilized by the State: Eugenics, Race and the Population Scare in Twentieth-Century North America (Cambridge Books Online leid.). New York: Cambridge University Press. doi:10.1017/CBO9781139507554. ISBN 978-1-139-50755-4.
• Hitler, A. Mein Kampf [My Struggle] (vokiečių).
• Padfield, Peter (1990). Himmler: Reichsführer-SS. London: Macmillan. ISBN 978-0-333-40437-9.
• Evans, Richard J. (2005). The Third Reich in Power. London: Allen Lane. ISBN 978-0-7139-9649-4.
• Engstrom, E. J.; Weber, M. M.; Burgmair, W. (2006 m. spalio mėn.). „Emil Wilhelm Magnus Georg Kraepelin (1856–1926)“. The American Journal of Psychiatry. British Library Serials. 163 (10): 1710. doi:10.1176/appi.ajp.163.10.1710. ISSN 0002-953X. PMID 17012678.
• Joseph, Jay (2004). The Gene Illusion: Genetic Research in Psychiatry and Psychology under the Microscope. New York: Algora. ISBN 978-0-87586-344-3.
• Bleuler, E. (1924). Textbook of Psychiatry [Lehrbuch der Psychiatrie]. Vertė Brill, A. A. New York: Macmillan. OCLC 3755976.
• Read, J. (2004). „Genetics, Eugenics and Mass Murder“. Rinkinyje: Read, J.; Mosher, R. L.; Bentall, R. P. (red.). Models of Madness: Psychological, Social and Biological Approaches to Schizophrenia. ISPD book. Hove, East Sussex: Brunner-Routledge. ISBN 978-1-58391-905-7.
• Shirer, William L. (1991) [1960]. The Rise and Fall of the Third Reich. New York: Simon and Schuster. ISBN 978-0-449-21977-5.
• Miller, Michael (2006). Leaders of the SS and German Police. I t. San Jose, CA: R. James Bender. ISBN 978-93-297-0037-2.
• Breggin, Peter (1993). „Psychiatry's Role in the Holocaust“ (PDF). International Journal of Risk & Safety in Medicine. 4 (2): 133–48. doi:10.3233/JRS-1993-4204. PMID 23511221. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2020-11-01. Nuoroda tikrinta 2017-11-17 – per „PDF file direct download, 4.07 MB“.
• Bangen, Hans (1992). Geschichte der medikamentösen Therapie der Schizophrenie [History of Drug Therapy of Schizophrenia]. Berlin: VWB Verlag für Wissenschaft und Bildung. ISBN 3-927408-82-4.
• Kershaw, Ian (2000). Hitler: 1936–1945 Nemesis. II t. New York: Norton. ISBN 978-0-393-32252-1.
• Friedman, Jonathan C. (2011). The Routledge History of the Holocaust. London: Routledge. ISBN 978-0-203-83744-3.
• Schmidt, Ulf (2007). Karl Brandt: The Nazi Doctor. London: Hambledon Continuum. ISBN 978-1-84725-031-5 – per „Archive Foundation“.
• Cina, Stephen J.; Perper, Joshua A. (2010). When Doctors Kill: Who, Why, and How (online leid.). New York: Copernicus Books. ISBN 978-1-4419-1369-2.
• Lifton, R. J. (1986). The Nazi Doctors: Medical Killing and the Psychology of Genocide. New York: Basic Books. ISBN 978-0-465-04904-2 – per „Archive Foundation“.
• Baader, Gerhard (2009). "Psychiatrie im Nationalsozialismus zwischen ökonomischer Rationalität und Patientenmord" in Geschichte der Psychiatrie: Nationalsocialismus und Holocaust Gedächtnis und Gegenwart. {{{booktitle}}}, geschichtederpsychiatrie.at.  Archyvuota kopija 2020-07-25 iš Wayback Machine projekto.
• Schmitt, Gerhard (1965). Selektion in der Heilanstalt 1939–1945 [Selection in the Sanatorium 1939–1945]. Stuttgart: Evangelisches Verlagsanstalt. OCLC 923376286.